Author: admin

Posted on

Lėkštės.

Per paskutinius du metus teko kraustytis tris kartus. Iš buto į namą. Iš jo į butą. Kadangi pastarąjį remontuoti reikia – išsikraustėm ir iš jo. Ir čia dar ne pabaiga šiems metams – reikės į jį sugrįžti. Ir grįžimas bus ne tiesioginis. Kadangi remontai nesibaigs iki mokslo metų pradžios, tai iki remonto pabaigos teks pagyventi tarpiniame bute, kad būtų paprasčiau važinėti į mokyklą. Nes dabar gyvename nuo Vilniaus 37 km atstumu. Kad spėtum, kur reikia Vilniuje – reikia išvažiuoti prieš valandą. Tai jei pamokos prasideda 8 – išvažiuoti reikia 7… Kada reikia keltis nenoriu galvoti.

Taigi. Lėkštės. Persikrausčiusi į sodybą supratau, atradau, nors atrodo, kad žinojau… bet kažkaip ignoravau tą informaciją galvoje, kad turiu mamos nupirktų lėkščių. Kokių gal trisdešimt vienetų. Tą informaciją ignoravau, nes jos man nepatinka. Man jos negražios. Ir kaskart, kai kokioje parduotuvėje užmatydavau gražias lėkštes – stovėdavau, žiūrėdavau, čiupinėdavau, mintyse dėliodavau maistą… ir tekdavo padėti ir išeiti. Nes turiu apie 30 naujų lėkščių! Kaip galiu sau leisti pirkti dar kokį 10-12 naujų… ir taip kiekvieną kartą pamačius gražias lėkštes arba pamačius mamos dovanotas lėkštes… Kaip yra teisinga pasielgti? – pirktis naujas, kurios džiugina? Ar išmokti džiaugtis mamos dovana ir kaip sakoma – “nevaryti Dievo į medį”? Turiu tokį vidinį konfliktą ir vengiu jį spręsti.

Gal atrodo, kad be reikalo čia sureikšminau tas lėkštes – nusiperku tas, kurios džiugina, o nepatinkamas pasidedu “juodai dienai”. Tik kai kraustaisi su visa manta trečią kartą, kai trečią kartą pakuoji visus niekučius… Supranti, kad daiktų turėjimas “juodai dienai” negali būti absoliutus. Negalima visko kaupti juodai dienai. Negalima sandėliuoti daiktų, kurie nedžiugina ar kurie nenaudojami… Jie užima erdvę. Jie reikalauja dėmesio. Karts nuo karto ir energijos. Ir tikrai nepadaro bent manęs laimingesnės.

Bet jos pirktos man mano mamos. Turiu moralinę dilemą. Negaliu taip paimti išmesti ar per FB padovanoti ar net parduoti. Gal be reikalo. Nes gal mamai būtų viskas gerai – paklausti nedrįsau. O gal būtų ne OK. Bet blaiviai žiūrint – man turėtų jausmai susidėlioti, kad OK – čia gi tik lėkštės.

Sau akcentus susidėjau tokius: A.Nepirkti savo vaikams, kas man atrodo, kad jiems reikalinga – reikia su vaikais kalbėtis. B.Vargina prikaupti daiktai, todėl juos reikia paleisti ar perleisti ar pan, nes gal yra ką jie džiugins. Ir jų neturėjimas džiugins mane. C. Įsigyjant naują daiktą labai daug kartų savęs paklausti kiek jis man tiesiog gražus ir norisi turėti, arba neva apsimoka pirkti, nes nuolaida, bet jo likimas – nebus naudojamas; ar jis bus naudojamas ir džiugins ne tik įsigijimo momentas.D. Esu socialiai atsakinga.

Kiek lėkščių pas Jus?

Posted on

Apie fėjas.

Pirmiausia knygyne pamačiau knygą. Taip, kap ji išleista, man turbūt viena iš gražiausių knygų vizualiąja prasme. Kremas ir auksas – ir švelnu, ir šilta, ir prabangu. Liečiant atrodo, kad viršelis minkštas, aksominis. Ir pavadinimas Gerieji žmonės Atrodo, kad knyga turi būti graži. Ir tik nuglosčius knygą, suvokiu, kad čia antra autorės Hannah Kent knyga. Tada suvokiu, kad – reikia. Nes pirmoji knyga, nors ir “tamsi”, “liūdna”, apie vėjuotąją jūrinę Islandiją, bet patiko. “Gerieji žmonės” – cha kokia pirma mintis gali ateiti girdint tokį pavadinimą lietuvei ir liečiant auksu žėrinčią knygą? – Patikėkit. Nė viena mintis nebus teisinga. Gerieji žmonės pagal airius tai jie – fėjos – magiškos, stiprios, juokaujančios ir skriaudžiančios. Ir knygos istorija toli gražu nuo aukso žėrėjimo – apie tų laikų (apie 1800 m.) žmonių tamsumą. Skaudų tamsumą, kad labai džiaugiesi gyvendamas šiais laikais. Nors tekstas, kaip kremas – lengvas ir saldus.Skaitėsi lengvai ir greitai. Man antroji autorės knyga pasirodė silpnesnė, nei pirmoji Paskutinės apeigos

Posted on

Pažintis su “bučinukų liga”

Jau senokai ruošiuosi pasidalinti šia patirtimi. Todėl praėjus porai mėnesių – bus mažiau emocijų ir daugiau objektyvumo.

Pati liga nėra dažna. Gali susirgti tiek didelis, tiek mažas. Pas mus sirgo mažiausias – dar trijų metų neturinti dukrytė. Iš pradžių pakilo temperatūra. Gan neaukšta – iki 38,5. Mažoji nustojo valgyti. Pasižiūrėjau – raudona gerklytė. Keičiant sauskelnes, pastebėjau bėrimą ant kojyčių. Kai neramu – skambinu gydytojai. Kadangi gydytoja įtarė galint būti bakterinį susirgimą, nusprendžiau važiuoti pasidaryti kraujo tyrimą ir parodyti mažąją gydytojai – telefonu diagnozės nenustatysi. Pirmiausiai “pridavėme” kraujuką. Tada nuėjome pas gydytoją. Ji paklausė, apžiūrėjo bėrimą. Tada atėjo gerklės eilė – “Oj čia pūlinė angina! Gerklytė vieni pūliai.” Diagnozė tarsi aiški. O man atrodo, kad negali būti tiesiog bakterinė pūlinė angina. Temperatūra “tokia” ne bakterinė – vos 38,5; angina – ne mažosios liga. Klausiu: “Tai gal virusinė angina?”. Gydytoja:”Ne. Prie virusinės nebūna pūlių”. Gydytoja pasiteirauja, ar turiu vaistų pasą. Aš jį pamiršau pasiimti. Sutarėme, kad važiuojant pasiimti didesniųjų pas ją užsuksiu išsirašyti antibiotikų.

Po valandos skambutis iš gydytojos: “Negaliu jums rašyti antibiotikų. Matau anginą, o kraujas rodo virusą. Ir labai kritę eritrocitai… Man čia panašu į mononukleozę”. Man kai sako: angina, gripas, vėjaraupiai… Aišku. O kas čia per reikalas su tokiu skambiu pavadinimu. Gydytoja:”Čia toks virusas. Dar vadinama bučinukų liga. Eina per limfmazgius, dėl to gali padidėti kepenys, jaučiasi nuovargis, labai žymiai krenta eritrocitai. Antibiotikų skirti negalima, nes jie pablogina dar padėtį. Mušam temperatūrą. Nežinau ką su jumis daryti – į ligoninę guldyti nenoriu, bet liga nekasdieniška. Palaikome ryšį. Kitą savaitę pasidarome mononukleozės tyrimą.”

Tyrimas buvo neigiamas, nes pats virusas pradeda “matytis” kraujyje tik po kokių 14 dienų. “Angina” praėjo pati per 3-4 dienas. Bėrimas praėjo. Organai padidėję nebuvo. Kojytes skaudėjo gan ilgai. Ir jautėsi pavargimas.

Įžvalga. Jei atrodo, kad vaikui anginos eiga netipiška – per maža temperatūra, bėrimas – būtinai darykitės kraujo tyrimą, kad ir kokia akivaizdi angina būtų. Paskirti antibiotikai tik dar labiau pablogins gerklės būklę.

Inkubacinis periodas iki 2 mėn.

Įžvalga. Gal ir nereikia, kad visos močiutės ir seneliai, tetos ir dėdės bučiuotų mažylį.

Translate »