Per paskutinius du metus teko kraustytis tris kartus. Iš buto į namą. Iš jo į butą. Kadangi pastarąjį remontuoti reikia – išsikraustėm ir iš jo. Ir čia dar ne pabaiga šiems metams – reikės į jį sugrįžti. Ir grįžimas bus ne tiesioginis. Kadangi remontai nesibaigs iki mokslo metų pradžios, tai iki remonto pabaigos teks pagyventi tarpiniame bute, kad būtų paprasčiau važinėti į mokyklą. Nes dabar gyvename nuo Vilniaus 37 km atstumu. Kad spėtum, kur reikia Vilniuje – reikia išvažiuoti prieš valandą. Tai jei pamokos prasideda 8 – išvažiuoti reikia 7… Kada reikia keltis nenoriu galvoti.
Taigi. Lėkštės. Persikrausčiusi į sodybą supratau, atradau, nors atrodo, kad žinojau… bet kažkaip ignoravau tą informaciją galvoje, kad turiu mamos nupirktų lėkščių. Kokių gal trisdešimt vienetų. Tą informaciją ignoravau, nes jos man nepatinka. Man jos negražios. Ir kaskart, kai kokioje parduotuvėje užmatydavau gražias lėkštes – stovėdavau, žiūrėdavau, čiupinėdavau, mintyse dėliodavau maistą… ir tekdavo padėti ir išeiti. Nes turiu apie 30 naujų lėkščių! Kaip galiu sau leisti pirkti dar kokį 10-12 naujų… ir taip kiekvieną kartą pamačius gražias lėkštes arba pamačius mamos dovanotas lėkštes… Kaip yra teisinga pasielgti? – pirktis naujas, kurios džiugina? Ar išmokti džiaugtis mamos dovana ir kaip sakoma – “nevaryti Dievo į medį”? Turiu tokį vidinį konfliktą ir vengiu jį spręsti.
Gal atrodo, kad be reikalo čia sureikšminau tas lėkštes – nusiperku tas, kurios džiugina, o nepatinkamas pasidedu “juodai dienai”. Tik kai kraustaisi su visa manta trečią kartą, kai trečią kartą pakuoji visus niekučius… Supranti, kad daiktų turėjimas “juodai dienai” negali būti absoliutus. Negalima visko kaupti juodai dienai. Negalima sandėliuoti daiktų, kurie nedžiugina ar kurie nenaudojami… Jie užima erdvę. Jie reikalauja dėmesio. Karts nuo karto ir energijos. Ir tikrai nepadaro bent manęs laimingesnės.
Bet jos pirktos man mano mamos. Turiu moralinę dilemą. Negaliu taip paimti išmesti ar per FB padovanoti ar net parduoti. Gal be reikalo. Nes gal mamai būtų viskas gerai – paklausti nedrįsau. O gal būtų ne OK. Bet blaiviai žiūrint – man turėtų jausmai susidėlioti, kad OK – čia gi tik lėkštės.
Sau akcentus susidėjau tokius: A.Nepirkti savo vaikams, kas man atrodo, kad jiems reikalinga – reikia su vaikais kalbėtis. B.Vargina prikaupti daiktai, todėl juos reikia paleisti ar perleisti ar pan, nes gal yra ką jie džiugins. Ir jų neturėjimas džiugins mane. C. Įsigyjant naują daiktą labai daug kartų savęs paklausti kiek jis man tiesiog gražus ir norisi turėti, arba neva apsimoka pirkti, nes nuolaida, bet jo likimas – nebus naudojamas; ar jis bus naudojamas ir džiugins ne tik įsigijimo momentas.D. Esu socialiai atsakinga.
Kiek lėkščių pas Jus?